Pirmiausia pristatome Šiaurės Korėją – valstybę pastatytą ant melo ir smurto. Ši šalis plotu tik du kartus didesnė už Lietuvą, turinti virš 20 milijonų gyventojų, bet turinti penktą pagal dydį (pagal karių skaičių) armiją pasaulyje. Ji vos ne tokia kaip Indijos, turinčios per milijardą gyventojų. Palyginkime: jeigu Indijoje kareiviai sudaro 0,1 % šalies gyventojų, tai Šiaurės Korėjoje - 5%! 5 procentai Lietuvos gyventojų sudarytų apie 175 tūkstančius. Šiuo metu Lietuvos armijoje yra ...
Šiuo metu kai kurie žmonės nusprendžia apsilankyti Šiaurės Korėjoje ir susižavi šia šalimi vėl gi nežinodami visos tiesos.
Šiaurės Korėja – (Korėjos Liaudies Demokratinė Respublika) – valstybė rytų Azijoje, šiaurinėje Korėjos pusiasalio dalyje. Pietuose ji ribojasi su Pietų Korėja, šiaurėje – Kinija ir Rusija.
Korėjos istorija: Korėja buvo viena valstybė. Ji buvo okupuota japonų. Antrojo pasaulinio karo pabaigoje, Korėją užimė Tarybų Sąjungos ir Amerikos kariuomenės. 1948 metais ji buvo padalinta į dvi dalis. Šiaurę užvaldė komunistai, o pietinėje dalyje nugalėjo amerikiečių remiama demokratinė vyriausybė. Šiaurės Korėjos istorija vystėsi analogiškai kitoms komunistinėms šalims: komunistinė diktatūra iš pradžių įsitvirtino, po to buvo “apsivalyta” nuo bent kiek kitaip manančių lyderių. “Antipartiniai revizionistiniai elementai, kurie užimė svarbius postus Partijoje, žemina savo autoritetą ir duoda akstiną žemiau esantiems partijos lyderiams prailginti ir išplėsti revoliucines tradicijas. Jie kliudė antijaponiškų revoliucionierių kovotojų prisiminimų publikacijoms.[...] Jis (dabartinis šalies diktatorius Kim Jong Ir’as) aiškiai leido suprasti, kad tik lyderis, kuris pirmasis praskynė revoliucinį kelią, kuria revoliucines tradicijas”. Tai citatos ne iš kokių nors pasenusių ir išmestų knygų, bet šiuo metu KLDR oficialiame interneto tinklapyje skelbiamos jos vado, “Draugo” Kim Jong Ir’o biografijos. O tinklapyje rašoma, kad Korėja yra nepriklausoma ir suvereni valstybė, bet pietūs vis dar yra kontroliuojami imperialistinių interesų ir JAV karinių pajėgų; kad jeigu kas nors iš Pietų Korėjos norės pereiti betoninę sieną ir patekti į Šiaurės Korėją, bus nušautas amerikiečių. Tačiau iš tiesų viskas yra priešingai. Aišku, taip elgėsi (ir elgiasi) visi komunistų demagogai. Toliau jie teigia, kad Pietų Korėja baudžia kalėjimu ir net mirties bausme tuos, kurie kalba arba skaito apie Šiaurę. Tiesa, Pietų Korėjoje uždrausta internetu bendrauti su Šiaurės Korėja, bet pažiūrėkime kodėl taip yra. Visų pirma, komunistinėje Korėjoje joks paprastas pilietis negali naudotis internetu, taip kaip ir turėti mobilaus telefono, automobilio. Šiaurės Korėjiečiai yra taip suvaržyti, kad be leidimo negali važiuoti į kitą miestą, ar tiesiog iš kaimo į miestą, ypač sostinę. Reiškia, Pietų korėjiečiai neturi jokios galimybės kontaktuoti su šiauriečiais. Taigi, revoliucijos vadas Kim Ir Sena’as tvirtai paemė valdžią į savo rankas. O liberalios minties partijos lyderiai Pak Kum Chol’as, Ri Hyo Sun’as ir Kim To Man’as buvo pašalinti iš partijos. Save izoliavusios valstybės gyvenimas reikalavo daug vidinių pastangų išgyventi. Tironai savo gyventojus “palaikė” muštru ir kasdienine agitacija. Kim Ir Seno sūnus Kim Jong Ir’as nusprendė sukurti propagandinių filmų apie Šiaurės Korėją, bet neturėdamas geros filmų kūrimo bazės ir gerų specialistų jis nusprendė pasigrobti Pietų Korėjos filmų kūrėją Šin Sang-ok’ą, ką ir padarė Honkonge 1978 metais. Prieš tai buvo pagrobta jo žmona. Šeima Šiaurės Korėjoje praleido 8 – neris metus, per tą laiką Šin Sang-ok’as sukūrė 20 propagandinių filmų. Jis du kartus bandė pabėgti, tačiau buvo sugautas ir pasodintas į kalėjimą, o jo žmona turėjo būti iš naujo išmokyta, kaip komunistinės šalies pilietė. 1986 metais šeimai buvo leista vykti į Vienoje vykstantį filmų festivalį, kur jie nuo juos lydinčių agentų pabėgo į JAV ambasadą. Beje, tai ne vienintelis atvejis, kai žmonės iš komunistinių šalių bėgo į JAV ambasadas. O Šiaurės Korėjoje tai taip tap nebuvo vienintelis pagrobimas. Korėjos komunistai grobė japonus, kurie Šiaurės Korėjos šnipus turėjo mokyti japonų kalbos ir kultūros, žinomas vienos tailandietės ir kitų merginų pagrobimai. Įdomu, kad Kim Jong Ir’o biografiojoje anglų kalba taip pat yra paminėti jo nuopelnai kuriant filmus nuo 1978 metų.
2008 metais Šiaurės Korėja šventė 60-tąsias šalies įkūrimo metines. Kaip įprasta, buvo surengtas didžiulis karinis paradas.
Šiaurės Korėja tapo branduoline valstybe 2006 spalio ir 2009 m gegužės mėnesiais atlikusi du požeminius branduolinius bandymus. Tuo pat metu Korėjiečiai kenčia badą, kadangi kaimo gyventojai pirmiausia privalo maistu aprūpinti milžinišką armiją. Jie neturi jokio pasirinkimo. 2009-ųjų metų spalio mėnesį Jungtinių Tautų žmogaus teisių ekspertai pagaliau pranešė, kad Šiaurės Korėjoje katastrofiškai trūksta maisto.
Šiuo metu kai kurie žmonės nusprendžia apsilankyti Šiaurės Korėjoje ir susižavi šia šalimi vėl gi nežinodami visos tiesos.
Šiaurės Korėja – (Korėjos Liaudies Demokratinė Respublika) – valstybė rytų Azijoje, šiaurinėje Korėjos pusiasalio dalyje. Pietuose ji ribojasi su Pietų Korėja, šiaurėje – Kinija ir Rusija.
Korėjos istorija: Korėja buvo viena valstybė. Ji buvo okupuota japonų. Antrojo pasaulinio karo pabaigoje, Korėją užimė Tarybų Sąjungos ir Amerikos kariuomenės. 1948 metais ji buvo padalinta į dvi dalis. Šiaurę užvaldė komunistai, o pietinėje dalyje nugalėjo amerikiečių remiama demokratinė vyriausybė. Šiaurės Korėjos istorija vystėsi analogiškai kitoms komunistinėms šalims: komunistinė diktatūra iš pradžių įsitvirtino, po to buvo “apsivalyta” nuo bent kiek kitaip manančių lyderių. “Antipartiniai revizionistiniai elementai, kurie užimė svarbius postus Partijoje, žemina savo autoritetą ir duoda akstiną žemiau esantiems partijos lyderiams prailginti ir išplėsti revoliucines tradicijas. Jie kliudė antijaponiškų revoliucionierių kovotojų prisiminimų publikacijoms.[...] Jis (dabartinis šalies diktatorius Kim Jong Ir’as) aiškiai leido suprasti, kad tik lyderis, kuris pirmasis praskynė revoliucinį kelią, kuria revoliucines tradicijas”. Tai citatos ne iš kokių nors pasenusių ir išmestų knygų, bet šiuo metu KLDR oficialiame interneto tinklapyje skelbiamos jos vado, “Draugo” Kim Jong Ir’o biografijos. O tinklapyje rašoma, kad Korėja yra nepriklausoma ir suvereni valstybė, bet pietūs vis dar yra kontroliuojami imperialistinių interesų ir JAV karinių pajėgų; kad jeigu kas nors iš Pietų Korėjos norės pereiti betoninę sieną ir patekti į Šiaurės Korėją, bus nušautas amerikiečių. Tačiau iš tiesų viskas yra priešingai. Aišku, taip elgėsi (ir elgiasi) visi komunistų demagogai. Toliau jie teigia, kad Pietų Korėja baudžia kalėjimu ir net mirties bausme tuos, kurie kalba arba skaito apie Šiaurę. Tiesa, Pietų Korėjoje uždrausta internetu bendrauti su Šiaurės Korėja, bet pažiūrėkime kodėl taip yra. Visų pirma, komunistinėje Korėjoje joks paprastas pilietis negali naudotis internetu, taip kaip ir turėti mobilaus telefono, automobilio. Šiaurės Korėjiečiai yra taip suvaržyti, kad be leidimo negali važiuoti į kitą miestą, ar tiesiog iš kaimo į miestą, ypač sostinę. Reiškia, Pietų korėjiečiai neturi jokios galimybės kontaktuoti su šiauriečiais. Taigi, revoliucijos vadas Kim Ir Sena’as tvirtai paemė valdžią į savo rankas. O liberalios minties partijos lyderiai Pak Kum Chol’as, Ri Hyo Sun’as ir Kim To Man’as buvo pašalinti iš partijos. Save izoliavusios valstybės gyvenimas reikalavo daug vidinių pastangų išgyventi. Tironai savo gyventojus “palaikė” muštru ir kasdienine agitacija. Kim Ir Seno sūnus Kim Jong Ir’as nusprendė sukurti propagandinių filmų apie Šiaurės Korėją, bet neturėdamas geros filmų kūrimo bazės ir gerų specialistų jis nusprendė pasigrobti Pietų Korėjos filmų kūrėją Šin Sang-ok’ą, ką ir padarė Honkonge 1978 metais. Prieš tai buvo pagrobta jo žmona. Šeima Šiaurės Korėjoje praleido 8 – neris metus, per tą laiką Šin Sang-ok’as sukūrė 20 propagandinių filmų. Jis du kartus bandė pabėgti, tačiau buvo sugautas ir pasodintas į kalėjimą, o jo žmona turėjo būti iš naujo išmokyta, kaip komunistinės šalies pilietė. 1986 metais šeimai buvo leista vykti į Vienoje vykstantį filmų festivalį, kur jie nuo juos lydinčių agentų pabėgo į JAV ambasadą. Beje, tai ne vienintelis atvejis, kai žmonės iš komunistinių šalių bėgo į JAV ambasadas. O Šiaurės Korėjoje tai taip tap nebuvo vienintelis pagrobimas. Korėjos komunistai grobė japonus, kurie Šiaurės Korėjos šnipus turėjo mokyti japonų kalbos ir kultūros, žinomas vienos tailandietės ir kitų merginų pagrobimai. Įdomu, kad Kim Jong Ir’o biografiojoje anglų kalba taip pat yra paminėti jo nuopelnai kuriant filmus nuo 1978 metų.
2008 metais Šiaurės Korėja šventė 60-tąsias šalies įkūrimo metines. Kaip įprasta, buvo surengtas didžiulis karinis paradas.
Šiaurės Korėja tapo branduoline valstybe 2006 spalio ir 2009 m gegužės mėnesiais atlikusi du požeminius branduolinius bandymus. Tuo pat metu Korėjiečiai kenčia badą, kadangi kaimo gyventojai pirmiausia privalo maistu aprūpinti milžinišką armiją. Jie neturi jokio pasirinkimo. 2009-ųjų metų spalio mėnesį Jungtinių Tautų žmogaus teisių ekspertai pagaliau pranešė, kad Šiaurės Korėjoje katastrofiškai trūksta maisto.