...
Afrikos pabėgėliai… Nedažnai Lietuvoje apie juos girdime per televiziją ar radiją, nes Afrika taip toli ir ji tokia nereikšminga daugeliui…
Pernai rugpjūčio mėnesį buvome juos aplankę. Vėl nuvykome pas juos rugsėjo 27 dieną. Deja, jau ne visus radome stovykloje, keletas jų mirė prėjusiais ir šiais metais. Džiaugiamės, kad šį sykį nuvykome netušti, bet nusivežėme ne tik Dievo Žodį, bet ir maisto vaikams, rūbų, žaislų. Dėkojame Panevėžio „Vyturio“ vidurinės mokyklos moksleiviams ir mokytojams, kurie nupirko įvairių kanceliarinių dalykų, padovanojo žaislų, atnešė rūbų ir tikrai padėjo tiems žmonėms, o ypač vaikams stovykloje. Dėkojame jums, kurie paskyrėte dalį savo pinigų, už kuriuos pirkome pieno miltelių vaikams ir kitokio maisto. Dar neturime padėkos laiškų iš pabėgėlių stovyklos, tačiau spausdiname trumpus pabėgėlių pasakojimus.
Atwanethe Alfosina, 31 metų, penkių vaikų motina, du iš jų ji priglaudė, kai jų tėvai buvo nužudyti Konge. Ji rašo: “Konge mes gyvenome baisiomis sąlygomis, plėšikų gaujos ar kareivių būrys naktimis ateidavo ir prievartaudavo moteris, plėšikaudavo, žudydavo nekaltus žmones. Todėl mes nusprendėme bėgti iki Malavio.”
Yemba Lazima, 26 metų jaunuolis, Konge baigęs tik šešias mokyklos klases. Pabėgėlių stovykloje gyveno kartu su vyresniuoju broliu Mambo, bet šis šiais metais mirė.
Isaac Fariji, 20-metis kongietis rašo: ”Aš palikau savo šalį dėl chaoso, per kurį mes praradome daug savo šeimos narių. Buvo nuniokoti mūsų namai ir mūsų turtas, o mūsų seserys ir moterys buvo prievartaujamos. Netekau savo tėvo, buvau atskirtas nuo motinos, brolių ir seserų. Iki šiol nežinau, kur jie yra išsklaidyti. Gyvenu čia vienas, neturiu kas manimi pasirūpintų, neturiu išsilavinimo, neturiu pagalbos kai sergu, neturiu pakankamai maisto ir t.t… Kai tik daugiau mąstau apie tai kas atsitiko mūsų šeimai ir kaip gyvenu šioje vietoje aš būnu beprarandąs vilti, bet dėl Jėzaus Kristaus išgelbėjančios aukos esu stiprus.”
Mihigo Bazira, 18 metų našlaitis, kurio tėvai ir seserys buvo nužudyti karo Konge metu. Jis rašo: “Kartais būna labai labai sunku, kai kas nors primena mano tėvų ateities planus. Bet kai atsisuku ir žiūriu į mūsų Viešpaties Jėzaus Kristaus kryžių, aš randu ramybę.”
Adidja Homari: “Esu 19-metė kongietė našlaitė. Gyvenu kartu su dviejų metukų našlaičiu berniuku, kurį suradau bėgdama nuo karo. Jis buvo pamestas. Pasiėmiau jį ir pradėjau bėgti kartu su juo. Noriu pasakyti, kad jis ir aš, mes abu, neturime tėvų, mano tėvus nužudė kareiviai. Nuo tėvų mirties iki dabar mano gyvenimas yra sunkus ir toks blogas, kad negaliu apsakyti. Iš žmonių, atvykusių iš mūsų kaimo, sužinojau, kad to berniuko tėvai buvo nužudyti tą pačią dieną kaip ir mano tėvai.
Sifa Jeaqueline, 26 metų šešių vaikų motina. Jos tėvai 1972 metais kaip pabėgėliai persikėlė iš Burundžio į Tanzaniją. “1993 metais, Burundyje paskelbus demokratiją, mano tėvai kaip pabėgėliai gyveno Tanzanijoje. Išgirdę, kad tėvynėje paskelbta taika, jie nusprendė sugrįžti. Tačiau nuvykę ten pamatė, kad žemę buvo paėmę tutsi genties žmonės. Kaip tik tuo metu, kai jie ketino deklaruoti savo žemę, buvo nužudytas prezidentas. Sekantis prezidentas paskelbė, kad jis nieko nežino ir nieko nenori žinoti apie dalykus ir žmones, kurie šalį paliko 1972. Po šio pareiškimo, nakties metu visi pateikusieji prašymus atgauti savo žemę buvo nužudyti, išskyrus tuos, kuriems pavyko pabėgti. Dabar aš esu tarp šių žmonių. Kur aš eisiu dabar? Kaip mano vaikus paruošti gyvenimui?”
Kugirwa Runanika rašo: “Tuo metu Konge kareiviai žudė nekaltus žmones. Jie suimdavo žmones, nupjaudavo jų kūno dalis ir liepdavo valgyti savo pačių mėsą. Po to juos nužudydavo. Naktį jie ateidavo ir paimdavo moteris ir jaunas dukras, išsivesdavo ir prievartaudavo; jie išgriaudavo namus. Vieną dieną kareiviai atėjo išskersti viso mūsų kaimo, tai įvyko apie 8 valandą vakaro. Jie apsupo visą kaimą, o kiti ėjo į jį ir pradėjo šaudyti. Kai išgirdome šautuvų garsus bandėme bėgti. Daugelis buvo nužudyti, bet Dievas apsaugojo mane ir aš nusprendžiau bėgti čia į Malavį. Tačiau ir čia radau didelių problemų, kurios vėl atėmė ramybę, nes čia mes bedarbiai, iš UNHCR gauname prastą pasenusį maistą, nėra gero medicininio aptarnavimo. Mano dukra serga pneumonija, bet kai ją nuvedžiau į medicines punktą, ten buvo pasakyta, kad jie neturi vaistų. Nežinau kur rasti pagalbą, bet su Dievu, kuriuo mes pasitikime, viskas yra įmanoma. Taigi, gyvename brūzgynuose kur nėra švaraus geriamo vandens, netgi neturime rūbų, gyvename namuose, kurie uždengti tik keliomis žolėmis, o viduje pilna skorpionų ir šimtakojų. Aš labai trokštu eiti ir skelbti Dievo žodį savo šalyje Konge, kur daugelis žmonių pasitiki piktomis dvasiomis, o ne Dievu.”
Dar trumpai: Jungtinių Tautų maisto aprūpinimo programa vienam pabėgėliui per mėnesį skiria:
- 13,5 kg kukurūzinių miltų;
- 1 kg pupelių;
- 250 gr cukraus;
- 0,25 l aliejaus;
- truputi druskos.
